Daugelis žmonių, išgirdę žodį išvarža, iškart įsivaizduoja operacinę ir skalpelį. Baimė peiliui
būna tokia stipri, kad kai kurie metų metus vaikšto su skausmu, tik kad nereikėtų gulti ant
operacinio stalo. Tiesa kur kas labiau raminanti. Didžioji dalis tarpslankstelinio disko išvaržų
sėkmingai suvaldoma be jokios operacijos, o chirurgija lieka tik tiems atvejams, kai
konservatyvūs gydymo metodai iš tiesų nebepadeda.
Kaip tik dėl šios baimės pas specialistą dažnai kreipiamasi per vėlai. Verta žinoti, kad
patekimas pas neurochirurgą anaiptol nereiškia neišvengiamos operacijos. Priešingai, Clinic
Agatas neurochirurgai Kaune pabrėžia, kad iš visų pas juos konsultuotis atvykstančių
pacientų operacijos galiausiai prireikia ne daugiau kaip dešimčiai iš šimto. Likusiems tinkamą
sprendimą pavyksta rasti konservatyviais, dažnai gerokai paprastesniais skausmo gydymo
būdais.
Kas iš tiesų yra stuburo išvarža? Stuburą sudaro slanksteliai, o tarp jų glūdi tarpslanksteliniai
diskai, veikiantys kaip amortizatoriai. Kiekvienas diskas turi tvirtą išorinį skaidulinį žiedą ir
minkštą želatininį branduolį viduje. Bėgant metams branduolys praranda drėgmę ir tampa
mažiau elastingas, o žiedas nuo apkrovos ima trūkinėti. Tuomet dalis disko išsiveržia į
stuburo kanalą ir prispaudžia nervinę šaknelę. Būtent šis spaudimas, o ne pats diskas, ir
sukelia skausmą. Dažniausiai išvaržos susidaro įvairiose vietose po patirtų stuburo traumų
arba ten, kur stuburas labiausiai apkraunamas ir lankstosi, tai yra apatinėje juosmens ir
apatinėje kaklo dalyse.
Išvaržos pasireiškimą atpažinti nesunku. Skausmas dažnai prasideda nugaroje, bet greitai
nusileidžia į koją ar ranką, jaučiamas tirpimas, dilgčiojimas ar net raumenų silpnumas.
Skausmą sustiprina pasilenkimas, sunkumų kėlimas ar ilgas sėdėjimas, o atsigulus ir sulenkus
kelius dažnai palengvėja. Įdomu tai, kad išvarža nėra senatvės liga. Dažniausiai ji pasireiškia
darbingame amžiuje, maždaug nuo 35 iki 60 metų. Vyresniems žmonėms panašius
simptomus dažniau lemia kitas negalavimas, stuburo kanalo susiaurėjimas arba stenozė, o
atskirti šias būkles gali tik specialistas, pasitelkęs magnetinio rezonanso ar kompiuterinės
tomografijos vaizdus.
Gydymas beveik visada pradedamas nuo konservatyvių priemonių. Skiriami vaistai,
mažinantys nervinės šaknelės uždegimą ir paburkimą bei gerinantys kraujotaką. Kartu
taikoma kineziterapija, gydomasis masažas, manualinė terapija ir tausojantis režimas, o
svarbiausia, mokoma taisyklingos kasdienės laikysenos ir judesio. Daugumai pacientų būtent
šio derinio pakanka. Kūnas gauna laiko ir sąlygų atsistatyti, o išsiveržusi disko dalis
palaipsniui nustoja dirginti nervą. Šiam procesui padeda ir paties žmogaus indėlis, nuo
taisyklingo sunkumų kėlimo iki reguliarios mankštos ir sveiko kūno svorio.
Vis dėlto yra atvejų, kai delsti pavojinga. Jei atsiranda ryškus kojos raumenų silpnumas,
vadinamoji nukarusi pėda, kai koja užkliūva einant, arba sutrinka šlapimo pūslės ir žarnyno
kontrolė, operacija reikalinga nedelsiant. Tai signalai, kad nervas spaudžiamas taip stipriai,
jog gali likti negrįžtamų pažeidimų. Tokiais atvejais laukimas kainuoja ne pinigus, o nervo
funkciją, todėl kreiptis reikia iškart.
Kai konservatyvus gydymas tampa nebeefektyvus, svarstomas operacinis gydymas, o jų yra
keli. Dažniausia ir seniausiai atliekma operacija yra mikrodiskektomija. Jos metu per
maždaug trijų centimetrų pjūvį, naudodamas operacinį mikroskopą, neurochirurgas pašalina
būtent tą disko dalį, kuri spaudžia nervą. Kai išvarža nedidelė ir diskas dar nesuiręs, galima
rinktis operaciją be pjūvio, nukleoplastiką. Punkciniu būdu per ploną adatą į diską įvedamas
elektrodas, o radijo dažnio energija sumažina slėgį disko viduje, todėl išsigaubęs diskas
atsitraukia nuo nervo. Tokia procedūra trunka apie valandą, ir žmogus netrukus po jos gali
keltis bei vaikščioti. Esant osteoporozės nulemtam slankstelio lūžiui atliekma
vertebroplastika, kai į slankstelį suleidžiamas kaulinis cementas, per kelias minutes
sukietėjantis ir stabilizuojantis stuburą.
Kuris kelias tinka, sprendžiama ne pagal skausmo stiprumą vieną konkrečią dieną, o įvertinus
visą ligos eigą ir vaizdinius tyrimus. Kartu svarbus paciento amžius, gretutinės ligos ir net
kūno svoris. Todėl svarbiausia žinia paprasta: išvarža savaime nėra siuntimas į operacinę.
Dažniausiai užtenka laiku kreiptis, gauti tikslų įvertinimą ir kantriai laikytis plano.
