Published On: 25 sausio, 202110,5 min read

Skausmo priežasčių gali būti pačių įvairiausių – nuo mechaninių, atsiradusių po traumų, ar sužeidimų iki nespecifinių, kurių atsiradimo priežastis bei šaltinius itin sudėtinga nustatyti net ir geriausiems savo srities specialistams. Vis dėlto, kas paskatina gydytojus pasirinkti sudėtingą skausmo gydymo specialybę? Kokių savybių reikia norint neprarasti motyvacijos, kasdien matant žmones kenčiančius nuo skausmo ir, kada paprastai žmonės pradeda ieškoti pagalbos?

Savo patirtimi bei įžvalgomis dalinasi mūsų skausmo gydytoja med. m. dr. Aida Kinderytė.

Kodėl pasirinkote skausmo gydytojo specialybę?

Šią sritį atradau atsitiktinai. Tikrai neplanavau joje dirbti ir net nebuvo tokių minčių. Rezidentūros metais, turėjome ciklą apie skausmo gydymą, tačiau tada ši sritis manęs nesužavėjo. Maniau, kad tai gana nuobodi specialybė, juolab, kad visada geriausiai jausdavausi ekstremaliose situacijose, todėl pasirinkau darbą reanimacijoje. Šis darbas buvo pilnas jaudulio ir iššūkių. Tačiau po rezidentūros, atsiradus skausmo specialistų trūkumui buvau nukreipta būtent į šią sritį. Supratau, kad reikia pradėti gilintis, kad vieno ciklo metu įgytos žinios buvo labai paviršutinės. Skausmo gydymo sritis išties man buvo visiškai nepažįstama.

Teko pastumti į šoną išankstinį nusistatymą, kad bus nuobodu. Pradėjau nenuilstamai gilintis į skausmo gydymo specifiką, kaupti žinias, artimiau pažinti besilankančius pacientus. Pamažu suvokiau, kad mano darbas – gydyti ne tik fizinį skausmą, bet ir įsigilinti į daugybę psichologinių, vidinių bei išorinių veiksnių, kurie žmogui padeda sveikti arba, priešingai, trukdo bet kokiems teigiamiems sveikatos pokyčiams. Manau, kad psichologinė parama pacientui yra vienas iš svarbiausių dalykų skausmo gydyme. Dabar savęs tikrai neįsivaizduoju dirbant jokioje kitoje srityje.

Kokia skausmo gydymo kaip medicinos srities situacija tuo metu buvo Lietuvoje?

Skausmo gydymas tuo metu buvo visiškai neištirta sritis Lietuvoje. Buvo sukaupta mažai žinių, mažai specialistų, kurie būtų galėję pasidalinti patirtimi, be to, ir galimybės buvo ribotos. Lietuvoje daug metų buvo įprasta nekreipti dėmesio į skausmą, nes nuo  jo niekas nemiršta. Tačiau Europoje toks gydymas oficialiai taikomas jau maždaug 20-30 metų. Pradžioje tinkamo dėmesio ir finansavimo nesulaukėme nei iš Lietuvos sveikatos ministerijos, nei iš klinikų vadovų, todėl galimybės buvo labai ribotos. Tačiau man pasisekė, kad kai pradėjau dirbti skausmo klinikoje, visus metus Kaune buvau vienintelė gydytoja šioje srityje. Vieni kolegos išvyko dirbti į kitas klinikas, kiti – į užsienį. Teko perimti visą krūvį, tačiau turėjau labai stiprų vadovo palaikymą ir man pavyko per tuos metus padėti gerus pagrindus ateities darbams. Tai buvo didžiulė pergalė, leidusi pamažu atsirasti teigiamiems, rezultatus duodantiems pasikeitimams. Padidėjo pacientų srautai, žinios apie šį gydymą plito, apie jį daugiau sužinojo ir kolegos. Be to, įgijau puikią patirtį įvairių stažuočių metu, teko mokytis iš geriausių skausmo gydymo specialistų ir dirbti su jais Austrijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Ar pagal dabar taikomus gydymo metodus galima sakyti, kad Lietuva neatsilieka nuo užsienio valstybių?

Bazinėse srityse neatsilieka, tačiau yra procedūrų, kurių negalime atlikti savo pacientams, nes valstybė to nefinansuoja. Pavyzdžiui, negalime atlikti Europoje šiuo metu labai populiarios procedūros – nugaros smegenų neurostimuliacijos. Šios procedūros savo pacientams suteikti negalime, nes ji yra itin brangi. Tačiau yra pacientų, kuriems šios procedūros labai reikia, todėl mums labai skaudu, kad negalime jiems padėti dėl ribotų resursų.

Kalbant apie kitas procedūras, mes tikrai turime puikias galimybes. Kadangi teko aplankyti daug užsienio modernių klinikų stažuočių metu, galiu pasakyti, kad Lietuvoje lygis yra tikrai aukštas, kai kuriose srityse net ir viršija, be to, mūsų atliekama praktika yra geresnė. Dabar išties turime ir praktikos, ir žinių, kuriomis galime lygiaverčiai dalintis su kolegomis iš kitų šalių. Nyderlanduose teko mokyti kolegę dirbti su radiodažnuminiu elektrodu, nes jie jo dar neturėjo ir tik planavo įsigyti. Amerikoje ne visur atlieka blokadų ultragarso kontrolėje, ką mes sėkmingai darome.

Kokiais principais vadovaujatės dirbdama su pacientais?

Gydymas yra labai individualus. Neslėpsiu, kad teko praeiti įvairių etapų, keičiau savo požiūrį į pacientus, darbo principus. Dabar galiu pasakyti tik vieną – tai absoliučiai individualus pajautimas. Vieniems reikia tik palaikymo ir nereikia jokių moralų ar aiškinimų, kitiems kaip tik reikia pabarimo – kad susiimtų ir pradėtų kažką daryti. Tokie pacientai dažniausiai ir dėkoja labiausiai, kad gavo griežtą žodį ir išgirdo, kad nebegali gyventi kaip anksčiau. Pacientams trūksta žinių ir reikia paaiškinimo, kodėl jiems skauda ir ką jie gali padaryti dėl savo skausmo. Užsispyrusių pacientų aš neguodžiu, o tik pabrėžiu, kad aš turiu žinių, galiu suteikti informaciją, iš patirties pasakyti kaip elgtis, bet visa kita priklauso tik nuo paties paciento. Svarbiausia reikia pajausti kiekvieną pacientą ir suprasti kaip jį reikia pasiekti: ar per palaikymą, ar per griežtą žodį, ar per informacijos suteikimą.

Informacijos srautai internete yra labai dideli ir informacijos yra visokios. Ar susiduriate su išankstiniu neigiamu pacientų nusistatymu?

Žmogus noriai priima informaciją, kuri jam yra tinkama, ir nenoriai priima informaciją, kuri jam yra nepatogi, ar neigia įsisenėjusius įsitikinimus. Kai suteiki informaciją žiūrėdamas į akis, ji būna priimama kitaip. Tačiau, šiais laikais pačios įvairiausios informacijos, ir labai dažnai neteisingos, yra apstu internete. Tada susiduriame su kita problema, pacientas skaitydamas informaciją išsifiltruoja, kuri informacija yra „tinkama“, „patogi, o kuri „netinkama“. Tada tenka švaistyti brangų laiką skiriant jį ne gydymui, o edukavimui ir neteisingos nuomonės keitimui.

Kokie dažniausi pacientų nusiskundimai?

Dažniausi yra nugaros skausmai. Tačiau jie gali kilti dėl daugybės priežasčių, ne tik dėl nervų ar nugaros smegenų, bet taip pat dėl raumenų, sąnarių, raiščių. Nebūtinai išvarža gali sukelti nugaros skausmą. Tai palyginus gana reta priežastis. Dažniausia priežastis yra stuburo sąnariai, kurie susidėvi. Taip pat kuo ilgiau trunka skausmas, tuo labiau jis plinta ir apima vis daugiau struktūrų. Jeigu pradžioje buvo tik viena problema, ji išplinta ir kartais atrinkti, kuri problema yra pagrindinė yra labai sunku.

Kas dažniausiai kreipiasi į skausmo kliniką?

Didžioji dalis skausmo klinikų pacientų yra 60 žmonės metų ir vyresni. Esu atlikusi statistiką, kad didžioji dauguma besikreipiančių pacientų yra virš 50 metų. Kokia yra problema? Mano nuomone – kartų problema. Šios kartos žmonėms yra labai sunku suprasti, kad gyvenimo būdas yra labai svarbus jų skausmui. Anksčiau niekas nekalbėjo apie savęs tausojimą ar apie sveiką gyvenimo būdą. Būdavo akcentuojama, kad reikia dirbti, uždirbti, savęs tausojimas buvo nustumiamas į paskutinę prioritetų eilės vietą. Kai pradedi sakyti, kad pakeitus gyvenimo būdą ir pradėjus mankštintis viskas kardinaliai pasikeistų, dažnas į tai žiūri skeptiškai. Kitaip yra su jaunesnės kartos žmonėmis, kurie gimė laisvoje Lietuvoje ar Tarybų Sąjungos pabaigoje ir jų tuometinė sistema nepaveikė. Jie į skausmo kliniką kreipiasi rečiau, nes dažniausiai, tai daro jau išbandę kitus gydymo būdus. Vyresni pacientai, deja, pirmiausia iškart prašo invazinių procedūrų arba nusprendžia ir toliau gyventi skausme nekeičiant gyvenimo būdo.

Visame pasaulyje dažniau į skausmo kliniką kreipiasi moterys. Hipotezių yra įvairių: galbūt jos yra jautresnės, galbūt vyrams gėda kreiptis pagalbos – tai atrodo tarsi nevyriška. Kalbant iš mokslinės pusės, nociceptorių (nervų galūnėlės, receptoriai perduodantys skausmą) skaičius tikrai yra didesnis pas moteris. Automatiškai moterys jaučia skausmą jautriau, stipriau ir greičiau negu vyrai. Yra nustatyta, kad moterų odoje 1 kvadratiniame centimetre yra 34 receptoriai, o pas vyrus tik 17.

Tai pat skausmas, ypač lėtinis nėra tik fizinė sveikatos problema, tai labai susiję su psichoemocine būkle. Įrodyta, kad moterys yra emociškai aktyvesnės negu vyrai, emocijos yra labiau išreikštos nei vyrų, todėl ir skausmą „išjaučia“ labiau, nes patiria daugiau emocinio krūvio.

Be to, vis dar įprasta, kad rūpinimasis vaikais standartiškai yra moterų prerogatyva. Todėl atsiranda tam tikras laikas, kai moteris pradeda rūpintis savimi dėl vaikų. Atsiranda suvokimas, kad jei moteris nesirūpins savimi, ji negalės rūpintis ir savo artimaisiais.

Tai pat nepamirškime, kad vyrai tikrai turi stipresnį fizinį kūną. Moterys anatomiškai sudėtos yra ne sunkiems fiziniams darbams, todėl akivaizdu, kad atlaiko mažesnį fizinį krūvį. Anksčiau moterys būdavo skatinamos dirbti tokius pačius darbus kaip vyrai. Neretai tai būdavo sunkūs darbai statybose, gamyklose. Anksčiau ir darbų sveikata bei sauga taip nebūdavo rūpinamasi, kaip šiais laikais.

Iš tikrųjų labai mėgstu moterų paklausti, ką jos veikė visą gyvenimą. Dažnai jos atsako, kad ir namus statė, ir plytas, cemento maišus nešiojo, gyvulius prižiūrėjo. Tai yra labai sunkūs fiziniai darbai. Šiais laikais dėl darbo saugos, ergonomikos reikalavimų, žmogus nepatiria tiek fizinio krūvio. Taip pat dažnai klausiu, kas pasikeitė jų gyvenime, kad atsirado nugaros skausmas. Neretai pacientai gali tiksliai įvardinti skausmo atsiradimo momentą, pasakoja apie įvairias artimųjų netektis, darbo netekimą, įvairius emocinius išgyvenimus, gyvenimo permainas. Kaip matote, emocinė, psichologinė žmogaus būklė turi labai daug įtakos skausmo paaštrėjimui.

Dažnai tenka išgirsti, kad išėjus į pensiją, ar po ilgesnių atostogų, kada kūnas atsipalaiduoja, žmonėms pradeda „išlysti“ įvairios sveikatos problemos

Taip, kai žmogus sustoja, pradeda „lįsti“ problemos. Prieš tai galbūt žmogus ir neleido sau jausti skausmo, būdavo per daug užimtas, susikoncentravęs į darbą, šeimą. Kitas variantas – kai į pensiją išeina ypatingai aktyviai dirbę žmonės, atsiranda emocinės, psichologinės problemos, jas lengviausia įvardinti kaip skausmą. Vyrams daug dažniau sunku pripažinti, kad skausmas gali būti emocinis, psichologinis.

Dėl ko dažniausiai skundžiasi žmonės iki 50 metų? Kokios dažniausios jų kreipimosi priežastys?

Priežastys būna labai įvairios. Dažniausiai tokiame amžiuje pasitaiko skausmas po įvairių traumų ar avarijų. Moterims dažnai pasitaiko galvos skausmai, kurie yra susiję su nugaros raumenų įtampa.

Šiame technologijų amžiuje žmonės daug laiko praleidžia prie kompiuterio, o jei su tuo susijęs ir darbas, tai visą dieną žmogus sėdi palenkęs galvą. Jei gyvenimo būdas yra sėslus, stebimas labai mažas raumenų tonusas. Todėl, visų pirma beveik kiekvienam pacientui pirmiausia skausmo specialistai siūlo greta skausmo gydymo procedūrų kreiptis ir į kineziterapeutą, mankštintis, įvairiais būdais stiprinti raumenyną.

Ar lengvai pacientai atranda skausmo gydymą? Ar galite pasakyti, kad per 5 metus žinomumas išaugęs?

Taip, turiu pastebėti, kad skausmo gydymo srities žinomumas tikrai išaugęs ir toliau auga. Tačiau stebime problemą, kad šeimos gydytojai pacientų neinformuoja apie tokias galimas paslaugas, o kai kurie net atsisako siųsti pas skausmo gydytoją. Dažniausiai siunčia pas neurologą ar neurochirurgą. Iš pacientų tenka išgirsti, kad šeimos gydytojai ar kitų specialybių gydytojai turi seną klaidingą nusistovėjusią nuomonę, kad skausmo klinikoje atliekamos invazinės procedūros, po kurių pacientai gali likti invalidais ar gali kilti didelių komplikacijų. Per mano 10 metų karjerą nei man, nei mano kolegoms nepasitaikė nei vieno paciento, kuris taptų invalidu ar būtų paralyžiuotas, taip pat nei vienam nekilo sveikatai grėsmingų komplikacijų. Kiekvienais metais skausmo gydytojai rengia konferencijas, kurių metų informuoja kitų specialybių gydytojus apie skausmo gydymą. Tačiau, deja, situacija negerėja.

Kokius dažniausiai taikote gydymo metodus?

Jeigu kalbame apie fizines procedūras – tai invazinis gydymas. Dažniausiai pacientai ateina jau viską išbandę, vartoję įvairius nuskausminamuosius vaistus, todėl geriami vaistai nuo skausmo mažai kam padeda. Žinoma, onkologiniams pacientams taikomos vaistų kombinacijos, bet jei pacientas yra ne onkologinis,  dažnai reikia invazinių procedūrų, kad nors trumpam sumažėtų skausmas, žmogus galėtų pradėti kvėpuoti ir išgirtų, kas jam yra sakoma. Kol pacientui labai skauda, specialistas gali kalbėti ką nori – didelė tikimybė, kad pacientas dėl jaučiamo skausmo tiesiog neišgirs ir neįsisavins informacijos.  Tad invazinės procedūros yra reikalingos vien tam, kad žmogus galėtų pradėti keisti savo gyvenimą. Viena dažniausiai taikomų ir saugiausių invazinių procedūrų yra trigerinių (skausmingų) taškų blokada. Dažnai žmonės klausia: čia blokadą padarėte? Mes nieko neužblokuojame, blokada yra tik žargoninis terminas, po kuriuo galime sutalpinti visas invazines procedūras, tačiau jos visos be galo skirtingos, tiek atlikimo būdu, tiek galimų komplikacijų rizika.

Vienintelė procedūra, kurią dar tarsi galime pavadinti „blokada“ yra būtent injekcijos į trigerinius taškus. Galima sakyti, kad jos metu  „užblokuojame“ trigerinį tašką. Trigerinis taškas yra dažniausiai raumenyse esantis taškas, kuris dėl raumenų spazmo ar įtampos, pradeda generuoti skausmą labai konkrečioje vietoje, konkrečiame raumenyje. Būtent tą tašką mes užblokuojame. Ką mes iš tikro padarome? Atpalaiduojame raumenį ir mažiname uždegimą. Užblokuojamas ne nervas, ne raumuo, o būtent tas taškas. Mes suleidžiame vaistų, kurie mažina uždegimą. Kiek sumažėja uždegimas, tiek sumažėja ir skausmas. Procedūros, kurių metu yra blokuojamas nervas nėra tokios dažnos ir yra labai specifinės. Taip pat galima atlikti krioterapiją ar radiodažnuminę terapiją, kai yra užblokuojami impulsų sklidimas nervais. Šių procedūrų metu yra taikomi ne vaistai, o aparatai.

Kokios komplikacijos gali pasitaikyti skausmo gydyme?

Komplikacijos yra universalios ir specifinės. Universalios: galimas infekcijos įnešimas į audinius, galimas pataikymas į kraujagyslę. Specifinėmis išskirčiau galimą nervo pažeidimą, nervo dangalo praplėšimą. Viskas labai priklauso nuo komplikacijos lokacijos. Komplikacija gali būti ta pati, tačiau jos pasekmės priklausomai nuo lokacijos, ar ji įvyko sėdmenyje ar stuburo kanale, yra labai skirtingos.

Būtina pabrėžti, kad komplikacijų rizika yra labai maža, tačiau kaip ir kitose medicinos srityse ten, kur dirba žmogus, ji išlieka.

Kaip gali pacientas pasiruošti konsultacijai pas skausmo gydytoją?

Labai gerai, jei prieš atvykdamas pas specialistą pacientas turi jau atliktą magnetinio rezonanso tyrimą. Taip pat, kuo daugiau informacijos pacientas suteikia apie savo būklę, tuo didesnė tikimybė, kad gydymo rezultatas bus geresnis. Kartais gali prireikti ultragarso tyrimo, traumatologo ar neurochirurgo konsultacijos. Kuo išsamiau bus ištirta skaudama zona, tuo sklandžiau praeis konsultacija ir greičiau galima bus paskirti patį tinkamiausią gydymą.

Kiek maždaug gali trukti skausmo gydymas?

Yra daug žmonių, kurie įsivaizduoja, kad skausmo klinika yra stebuklų kliniką. Tačiau vieną kartą ateiti neužtenka. Kuo ilgiau trunka skausmas, tuo ilgiau trunka jo gydymas. Žinoma, visas gydymo procesas yra labai individualus, kiek pats pacientas įdeda pastangų, kiek klauso ir kaip laikosi gydytojo rekomendacijų.  

Su kuriais specialistais dažniausiai tenka bendradarbiauti gydant pacientą?

Svarbus yra komandinis darbas. Gydant pacientą dažnai dalyvauja ne tik skausmo gydytojas, bet ir neurologas, kineziterapeutas, psichologas. Dar kartą pabrėšiu, kad labai svarbus atviras ir sąmoningas bendravimas tarp specialistų ir paciento, tik tada bus pasiekti geriausi rezultatai.

Kas darbe Jus motyvuoja?

Labiausiai mane motyvuoja, kai visam pacientų sraute atsiranda nors keli pacientai, kurie pakeičia savo gyvenimo būdą ir požiūrį į patį skausmą ir jo gydymo procesą. Labai gera, kai žmonės dėkoja, sako, kad pakeitė gyvenimo būdą, filosofiją, atrado kažką naujo savyje – man tai yra geriausia motyvacija ir mane labai palaiko. Reikia labai daug teigiamo požiūrio į mažiausias pergales, kitu atveju, šioje srityje dirbti būtų neįmanoma.

Pacientams reikia ir psichologinės pagalbos. Pagalbos suprasti, kad pagrindinis asmuo gydymo procese yra pats pacientas. Ne gydytojas, ne procedūros, o pirmiausia paciento požiūris ir gyvenimo būdas. Kai pavyksta tuo įtikinti pacientą, jaučiu, kad mano darbas išties įgyja prasmę.

 

 

Registracija

Registruokitės telefonu +370 602 26118, MANO DAKTARAS sistemoje arba užpildykite registracijos formą. Mes būtinai su Jumis susisieksime!